4 kitokios pusryčių košės

koses

Žiema švelniai paima už rankos ir romiu balsu taria: „Einam kartu, parodysiu vanilinį dangų“. Aš nesipriešinu, kulniuoju iš paskos…

Man patinka šaltasis metų laikas. Tada tiek jaukių dalykų būna! Vilnonės kojinės, kakava, kepti obuoliai, Kalėdos, dovanų pakavimas, sniego blizgesys, gatvių žibintai per pūgą… Priešingai nei vasarą, kada pusryčiams užtenka poros vaisių ar šalto žalio kokteilio, atėjus šalčiui norisi tik šiltų ir sotesnių pusryčių. Net ir tas pats sumuštinis geriau jau būna keptas :)

Šiandien noriu pasidalinti keturiais receptais kitokių pusryčių košių, kurios mane gelbėjo pirmosiomis savaitėmis su Mykolu (maistingos, sočios ir, kas svarbiausia, greit pagaminamos).  Nors receptus nurodau tokius, kokius dažniausiai gaminausi pati, variacijų ir vietos fantazijai – apstu. Kas kartą recepte pakeitus pridedamąjį ingredientą, košė bus vis kitokia ir ilgai neatsibos. Tad kviečiu bandyti ir nebijoti receptų keisti pagal savo skonį!

1. Ryžių pudingas su keptais obuoliais, cinamonu ir klevų sirupu

ryziai

Lipni ryžių košė vaikystėje buvo mano pati mėgstamiausia. Mama ją virdavo tradiciškai – iš apvaliagrūdžių ryžių, su pienu ir sviestu. Tačiau kai pastebėjau, jog netoleruoju laktozės, košę valgyti nustojau (vandenyje, be pieno virti ryžiai neviliojo).

Šiandien, esant daugybei sveikų pieno alternetyvų, ryžių pudingą vėl grąžinu į savo kasdienį valgiaraštį ir džiaugiuosi neišsemiamomis receptų variacijomis. Šį kartą dalinuosi receptu su obuoliais, cinamonu ir klevų sirupu. Vienai sočiai porcijai reikės:

1. Pusės puodelio gerai nuplautų ir keletą valandų pabrinkintų apvaliagrūdžių ryžių (ryžius galima brinkinti ir per naktį. Taip sutrumpės virimo laikas ir kruopos taps lengviau virškinamos)
2. Pusantro puodelio vandens (paprastai ryžiai verdami santykiu 1:2, bet apvaliagrūdžiams ryžiams vandens reikia daugiau, kad jie liktų tąsūs ir nesušoktų į kietą sprangų gumulą)
3. Pusės puodelio migdolų arba kokosų pieno. Sojų pieno nevartoju, tad ir jums nesiūlau
4. Vieno naminio obuolio (man patinka saldžiarūgščiai, bet receptui tinka visokie)
5. Trupučio sviesto obuolių kepimui (sviesto neatsisakau net ir netoleruodama laktozės ;)
6. Trupučio cinamono
7. Klevų sirupo pasaldinimui (tinka ir medus)
8. Žiupsnio druskos
9. Linų sėmenų pasirinktinai (čia naudojau nekepintas), kad košė būtų maistingesnė

Gaminimo procesas: ryžius išverdame vandenyje, užpilame riešutų pienu, dar kartą pašildome, bet neužverdame. Obuolius supjaustom kubeliais ir pakepiname svieste su cinamonu. Kai obuoliai suminštėja ir išskiria sultis, užpilame klevų sirupo ir sekundę kitą pakaitiname. Valgome su pasimėgavimu! :)

2. Burnočio sėklų košė su kokoso pienu, medumi ir bananais

bananai

Ar esate pažįstami su burnočiu (tarpt. Amaranth)? Tai labai mažos, traškios, vos vos gelsvos kruopos, o tiksliau sėklos, kurios savo grūdėtumu šiek tiek primena manus, o išvaizda – kynvą (Bolivinę balandą). Visų pirma, šią košę valgyti smagu! Burnoje mažyčiai grūdeliai pokši tarsi ikrai :) Antra, burnotis yra labai maistingas, neturi gliuteno ir yra vadinamas super maistu. Savyje burnočio sėklos saugo labai daug baltymų, o angliavandenių – mažiau (tad jo košė labai tiks nevalgantiems mėsos ir ribojantiems angliavandenių vartojimą). Kitas super šaunus faktas yra tas, jog saujoje burnočio sėklų yra tiek pat kalcio, kiek ir stiklinėje pieno! Valio netoleruojantiems laktozės :) Vienai traškiai porcijai reikės:

1. Pusės puodelio nuplautų burnočio sėklų (jų rasite pirkti bet kurioje didesnėje maisto parduotuvėje). Aš kruopas dar ir pamirkau porą valandų, bet, sako, nebūtina.
2. 1 puodelio vandens
3. 1/4 puodelio kokosų ar kitokio augalinio pieno (kruopos skysčių per daug į save neabsorbuoja, tad pieno nepadauginkite, jei nenorite, kad iš košės gautųsi sriuba). Aš dažniausiai naudoju Santa Maria kokosų grietinėlę, nes joje nėra standiklių ir kitų priedų, kokių būna piene
4. Vieno banano
5. Trupučio ištirpinto medaus pasaldinimui
6. Trupučio vanilės
7. Žiupsnio druskos
9. Linų sėmenų pasirinktinai (čia vėlgi naudojau nekepintus)

Gaminimo procesas: Burnočio sėklas nuplauname po tekančiu vandeniu per sietelį,  išverdame pasūdytme vandenyje, užpilame riešutų pienu, dar kartą pašildome, bet neužverdame. Paliekame dešimčiai minučių pabrinkti. Paskaniname labai prinokusiais bananais ir apšlakstome natūraliu medumi. Vuolia! Beje, burnočio sėklas galima spraginti, kaip ir kūkurūzus ;)

3. Vanilinė sorų košė su mangu

soros

Soros buvo mano pirmoji kitokia kruopa, kurią pabandžiau ieškodama begliutiminių alternatyvų. Iš pradžių sorų skonis nepatiko – buvo karčios ir sprangios, bet visa tai dingsta, kai kruopos keletą kartų yra nuplaunamos vandeniu (aš plaunu dubenėlyje, kol bakšvas putotas vanduo tampa daugiau mažiau skaidrus). Jo šioms kruopoms irgi reikia daugiau, nes  skysčius soros labai greit sugeria (beje, pastovėjusi košė sulimpa į vieną didelį gniužulą, tad svarbu košę valgyti tuoj pat!). Taip pat soras pabrinkinu pusdienį, bet tai irgi nebūtina.

Kartą košę netyčia prideginau ir, nepatikėsite, buvo labai skanu! :) Hmm, reiks pabandyti jas pakepinti prieš verdant.

Vienai sveikai porcijai reikės:

1. Pusės puodelio nuplautų sorų kruopų
2. 1,5 puodelio vandens
3. Sviesto gabalėlio košei paskaninti (galima ir dar sveikiau – su kokosų ar kokiu kitu aliejumi)
4. Sunokusio mango, persimono ar kito krakmolingo oranžinio vaisiaus (persikų sezonu labai tiks pastarasis)
5. Nemažai vanilės (kad kvepėtų visi namai!)
6. Žiupsnio druskos

Gaminimo procesas: tept lept ir viskas :) Tikrai. Jei norite dar įdomesnio skonio, bet kurį jūsų pasirinkta vaisių siūlau pakepinti svieste. Iš karto sočiau ir skaniau ;)

4. Kynvos košė su mėlynėm

silauoges

Arba šilauogėm – priklauso nuo to, ką šaldote savo šaldytuvo kameroje. Juk turite žieminių atsargų, ar ne? Nuotraukoje matote baltąją kynvą (mūsų parduotuvėse dar galima nusipirkti raudonos ir juodos, bet dėl juodos nesu tikra). Kas nesate susipažinę su šia sėkla, tas esate labai nemadingi! :)) Ši sėkla (vėlgi, ne kruopa) yra labai panaši į burnotį, tik didesnė ir minkštesnė. Turi kiek kitokį skonį. Sakoma, riešutinį, bet aš jo kažkaip nejaučiu. Prieš verdant sėklas reikia nuplauti ir pakepinti aliejaus šlakelyje. Aš šį žingsnį dažnai praleidžiu dėl laiko stokos, bet pakepinimas suteikia malonų, sodresnį skonį. Virdamos kruopos tampa skaidrios ir uodeguotos – prie kiekvieno grūdelio atsiranda toks baltas kirminukas. Kai visa košė tampa „uodeguota“ – viskas, išvirė. Galite ragauti.

Vėl prisipažinsiu. Nors kynva giriama ir visaip liaupsinama dėl didelio kiekio baltymų ir mikroelemantų, man reikėjo laiko, kol prisipratinau jos skonį. Svarbiausia šiai kruopai, kaip ir visoms iš esmės, yra tinkami priedai. Kynva man skaniausia su lengvu migdolų pienu ir gaivesniais vaisiais bei uogom.  Ar galiu neberašyti recepto gaminimo gairių? :) Naudokitės sveika nuovoka, o jei nepavyks – rašykit man – pagelbėsiu arba vadovaukitės ant pakelio užrašytais nurodymais :))

Lekiu supti Mykolo
Skanaus!

Monika

Jums dar patiks