Būti tuo, kuo nori būti arba viskas turi savo priežastį

20

Žinoti, „kuo nori būti užaugęs“, yra didelė laimė. Dar didesnė – iš tikro tuo kažkuo tapti, vos tik išdrįsti išsivaduoti iš pančių: vaikiško naivumo, tėvų norų ir lūkesčių, mokykloj sumindžiotos savivertės, universitete išmoktų vidutiniškų pastangų ir pirmo pasitaikiusio darbo išugdytos demotyvacijos, na nes „pinigai dabar svarbiau už saviraišką“. Kai visa tai išdrįsti nusipurtyti, gali vėl pradėti būti žmogumi (paspausti play mygtuką, kuris buvo ant pauzės, nuo tada, kai pirmą kartą išgirdai: „ne tau tokia specialybė, nepatemsi, turi per mažai talento, neįstosi, neuždirbsi…“).

Man trisdešimt ir aš pagaliau būnu tuo, kuo norėjau būti užaugus – kūrėja. Daug laiko sutirpo… kokie…12 metų. Ir šioj vietoj norėčiau ką nors nepelnytai apkaltinti. Kodėl manęs neįkvėpėte, kodėl nepastūmėjot, nepadrąsinot? Bet kalta, matyt, esu tik pati. O gal niekas nekaltas. Gal taip ir turėjo būti? Gal tikrai viskam savas laikas?

Gal išsvajotoje VDA pikti ir rūstūs profesoriai būtų sulyginę mane, jautrią ir bailią devyniolikmetę, su žemėm ir aš keramikos būčiau išsigandus su visam? Gal Daiva turėjo mesti darbą mokykloj, kad taptų keramike, kad keramike tapčiau aš? :) Gal turėjau stoti į žurnalistiką tam, kad Šiauliuose žlugtų Splius ir aš nebeturėčiau, kur dirbti? Gal Oksana turėjo susilaukti savo dviejų mergaičių, kad aš galėčiau įsidarbinti DG? Gal ten turėjau dirbti, kad kita Daiva mane įkvėptų motinystei? Gal Mykolas turėjo gimti rudenį, kad kitą rudenį atrasčiau Menojos skelbimą, kviečiantį į keramikos kursus? Gal turėjau ištekėti už Eligijaus, kad jis taptų mano visų laikų didžiausiu įkvepėju, palaikytoju ir tikėtoju, kai savim nebetikėjau pati.

Tai koks reziumė? Laimingi tie, kurie būna savimi nelaukdami dvylikos metų, laimingi ir tie, kurie į save grįžta ir po tų dvylikos. Ir: viskas galiausiai vis tiek nutinka taip, kaip turi nutikti. Skiriasi tik vingių kiekis ir ryžto stiprumas. Kuo daugiau ryžto, tuo tiesesnis kelias į save, kuo mažiau – tuo įdomesnis. ;)

M.

(nuotrauka iš mano pirmosios keramikos auskarų kolekcijos. Daugiau – čia)

P.s. Ačiū mano meile, kad suteikei man galimybę, kad ant savo pečių perėmei viską, ką anksčiau dalindavomės per pusę, kad buvai ir vis dar esi labiausias mano palaikytojas ir tikėtojas. Ačiū Tau.

Jums dar patiks

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *