Atvirukas iš spalvų miesto

Atvirukas iš Londono

Štai, jau kovas baigiasi…

Žinot, man šią vasarą trisdešimt. Vakar prieš užmiegant klausiau Eligijaus, kaip jis jaučiasi laukdamas savo ketvirtos dešimties pradžios (jis vyresnis už mane trimis mėnesiais). O jis atsakė: „Dar niekad nesijaučiau geriau. Žinau, kas esu, žinau, ką noriu veikti, žinau, kaip pasiekti dalykus, kurių noriu…“.

Ir tikrai. Tai tiesa. Šiandien važiuoju pirkti keramikos krosnies, ten pat manęs jau laukia pilnas pirkinių krepšelis keramikai skirtų priemonių. Žinau, kas esu, žinau, ką noriu veikti, žinau, kaip pasiekti dalykus, kurių noriu.

O kalbant apie savo mylimą blogą… aš negaliu jo paleisti. Nenoriu paleisti ir Jūsų. Nežinau, gal savanaudiška, kai nieko nerašau, apie nieką nesidalinu, erzinu nuo gruodžio užsilikusiu įrašu, bet taip ir nesiryžtu parašyti „Viskas. Pabaiga.“

Todėl be pabaigos…

Susitikim facebook’e ;)

Continue Reading

Dienoraštis #1: mamystė. 10-tas mėnuo

dienoraštis

Bijau, kad šis įrašas labai iškris iš bendro mano blogo konteksto, bet šiąnakt miegu kartu su mūza. O ji vis kursto mane, kiša popieriaus lapą prieš pavargusias akis… Bet po ranka nei žvakės, nei žibintuvėlio, todėl pasislėpusi už pagalvių ir antklodžių sienos, imu rašyti į šviečiantį ekraną (vargšės mano akys ir sveiki gyvi pajuodę paakiai iš ryto…).

Pasiilgau rašyti. Dabar dažniausiai gyvenu autopilotu ir laiko asmeniniams dalykėliams pritrūkstu. Bet va, vakar, o gal kitą dieną (kalendorius pasiklydo mano chaose), prisėdau su savo flamingais ant girgždančios palėpės sofutės ir, parašiusi visas paslaptis, pasijutau, kaip baltas pūstas kiaušinio baltymo sausainukas, su druskos pabarstukais. Miegoti nuėjau dvidešimčia kilogramų lengvesnė.

Continue Reading