Būti tuo, kuo nori būti arba viskas turi savo priežastį

20

Žinoti, „kuo nori būti užaugęs“, yra didelė laimė. Dar didesnė – iš tikro tuo kažkuo tapti, vos tik išdrįsti išsivaduoti iš pančių: vaikiško naivumo, tėvų norų ir lūkesčių, mokykloj sumindžiotos savivertės, universitete išmoktų vidutiniškų pastangų ir pirmo pasitaikiusio darbo išugdytos demotyvacijos, na nes „pinigai dabar svarbiau už saviraišką“. Kai visa tai išdrįsti nusipurtyti, gali vėl pradėti būti žmogumi (paspausti play mygtuką, kuris buvo ant pauzės, nuo tada, kai pirmą kartą išgirdai: „ne tau tokia specialybė, nepatemsi, turi per mažai talento, neįstosi, neuždirbsi…“).

Continue Reading

Atvirukas iš spalvų miesto

Atvirukas iš Londono

Štai, jau kovas baigiasi…

Žinot, man šią vasarą trisdešimt. Vakar prieš užmiegant klausiau Eligijaus, kaip jis jaučiasi laukdamas savo ketvirtos dešimties pradžios (jis vyresnis už mane trimis mėnesiais). O jis atsakė: „Dar niekad nesijaučiau geriau. Žinau, kas esu, žinau, ką noriu veikti, žinau, kaip pasiekti dalykus, kurių noriu…“.

Ir tikrai. Tai tiesa. Šiandien važiuoju pirkti keramikos krosnies, ten pat manęs jau laukia pilnas pirkinių krepšelis keramikai skirtų priemonių. Žinau, kas esu, žinau, ką noriu veikti, žinau, kaip pasiekti dalykus, kurių noriu.

O kalbant apie savo mylimą blogą… aš negaliu jo paleisti. Nenoriu paleisti ir Jūsų. Nežinau, gal savanaudiška, kai nieko nerašau, apie nieką nesidalinu, erzinu nuo gruodžio užsilikusiu įrašu, bet taip ir nesiryžtu parašyti „Viskas. Pabaiga.“

Todėl be pabaigos…

Susitikim facebook’e ;)

Continue Reading