Kaip aš nemėgau kosmetikos arba priežastis blogo atsiradimui

20161103_212102

Būti gražiai ir išpuoselėtai niekada nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Savo pirmąjį lūpų blizgį (bespalvį!) įsigyjau penkiolikos, dar po metų – tušą. Greičiausiai net nebūčiau pradėjusi naudoti kreminės pudros, jei ant mano odos nebūtų atsiradę paaugliški netobulumai. Nežinau, kodėl nenorėjau būti ryški. Gal mama taip išauklėjo, kuri ir pati beveik nesidažė, gal kad anksti suvokiau kosmetikos reklamų melagystes. Prie mano nedraugystės su kosmetika prisidėjo ir pikti berniukai, kurie kažkuriuo momentu leido man įtikėti, kad rūpintis savo grožiu yra narcisizmas, o skirti dėmėsį savo išvaizdai – tuštybė. Nenorėjau būti tuščia ir kai daugiau mažiau susitvarkė mano oda, beveik visiškai nustojau naudoti dekoratyvinę kosmetiką.

Continue Reading