Dienoraštis #1: mamystė. 10-tas mėnuo

dienoraštis

Bijau, kad šis įrašas labai iškris iš bendro mano blogo konteksto, bet šiąnakt miegu kartu su mūza. O ji vis kursto mane, kiša popieriaus lapą prieš pavargusias akis… Bet po ranka nei žvakės, nei žibintuvėlio, todėl pasislėpusi už pagalvių ir antklodžių sienos, imu rašyti į šviečiantį ekraną (vargšės mano akys ir sveiki gyvi pajuodę paakiai iš ryto…).

Pasiilgau rašyti. Dabar dažniausiai gyvenu autopilotu ir laiko asmeniniams dalykėliams pritrūkstu. Bet va, vakar, o gal kitą dieną (kalendorius pasiklydo mano chaose), prisėdau su savo flamingais ant girgždančios palėpės sofutės ir, parašiusi visas paslaptis, pasijutau, kaip baltas pūstas kiaušinio baltymo sausainukas, su druskos pabarstukais. Miegoti nuėjau dvidešimčia kilogramų lengvesnė.

Jei būčiau emociškai intelektualesnė, o ir apskritai, mažiau emocionali, tikriausiai dabartinės mano dienos būtų ramesnės ir lėtesnės, gal net kvepėtų ką tik iškeptais cinamoniniais sausainiais. Bet jiems kepti reikia laiko ir jėgų, ir nuotaikos, ir laisvų rankų, ir dar cinamono, kurio vis nerandu savo nusisuksi ne tik pirštą, bet ir ranką, kaip viskas suversta prieskonių ir birių produktų stalčiukyje.

Jums juokinga? Man irgi ne. Niekada nebuvau labai tvarkinga ir organizuota, bet mano spintos, stalčiai, kriauklės ir klozetai visada buvo prižiūrėti. Skalbinių himalajai nestūksodavo, plaukuotos grindys nepražildavo… O dabar kažkaip nebesugebu. Jis tiesiog nori būti su manim visada. Visada ant rankų. Ir tie 11 kilogramų jaučiasi… Nieko nebedarau išskyrus šitai: pakelk-panešiok-aprodyk visus paveikslus- apkalbėk visus paveikslus- padėk ant žemės-pakelk!-virk košę-valgydink- sakyk, kad košę valgyt reikia- rodyk, kokia ta košė skani, pati ją ragaudama- kviesk dėmesio nukreipimo pagalbą- ramink-migdyk-migdyk-migdyk-pavalgyk pati-eik pažiūrėti, ko išsibudino-supk- keisk sauskelnę- skaityk knygutę-išvalyk balutę (sakiau sauskelnę apmauti!)-sodink ant puodo-virk košę-perrenk-nešiok-dainuok dainą-nusirenk chalatą- o, jau keturios… Kartais atrodo, kad mosuoti akmens kirtikliu anglių kasyklose būtų lengviau…

ka

 

Ei, o kaip šią vasarą žydi asmeniniai gyvenimai? Ant mano palangės nei vienas neprigijo, net nežinau, kaip jie šį sezoną atrodo… Tiesa, turiu vieną dar iš praeitos vasaros, bet toks silpnas, padžiuvęs, trąšų seniai negavęs… Pati kalta, kam vaiko neišmokiau pabūti vieno ir kam jį tiek nešioju ant rankų. Pasodinčiau va į lovytę ir eičiau sau mokytis siūti, karts nuo karto pasigarsindama ausinuką… Prie kuoliuko tai jau man nesiūlykit rišti, ne kokie 44-tieji…

***

Mama bara, kad neguldom M. į savo lovelę, bet joje jis nemiega (pratinimui miegoti atskirai ir savaitei klykimo naktimis aš dar nesu pasirengusi). Dar bara, kad neišmokiau mažojo pabūti su pačiu savimi. Man dingus iš jo regėjimo lauko, kyla suirutė, o tada graudesingas „mamamam“. Taip, aš su juo net sisioti einu, o jam užmigus pietų miego, dažnai tenka prisėsti šalia, kad neiškristų iš lovos (kartais jis net mobilią auklę pergudrauja. Būna, kad ji nieko nenutuokia, kai Sėlinantis tigras-Tūnantis drakonas nubunda). Bet ar būčiau galėjusi kažką pakeisti?

***

Aš – nuolatiniame mūšio lauke. Su pačia savimi, su savo emocijom, su prabundančiais demonais, su emociniu nuovargiu (daug stipriau kertančiu, nei fizinis), su nuolatine netvarka, neplautais indais, plaukais ir smėlinukais. Su mažylio gebėjimu išsireikalauti savo dalykų, su teorija, kaip turi būti ir praktika, kaip yra iš tikrųjų… Kartais norisi pasiduoti ir išplūsti save pačiais pikčiausiais žodžiais, jog nesusitvarkau, kai aplink tiek daug pagalbos, o jis tik vienas vienitėlis (mielos mamos, auginančios ligoniukus, dvynius, trynius, šešetukus ar ką tik pradėjusius ropoti/kalbėti pametinukus – žemai lenkiuosi Jums už jūsų tvirtybę ir verčiamus kasdieninius kalnus. O, kaip man išmokti iš jūsų nors trupučio…)

Jau merkiasi akys – 00:05. Jis kelsis už kokių šešių su puse valandų. O aš būsiu tik pradėjusi ilsėtis. Oh well… Ryte atrodysiu senesnė, nei turiu metų. Pasorodo, ne laikas mus sendina…

M.

 

Jums dar patiks

5 komentarai

  1. Išgirsti „mamam“, pamatai šypsnena, akytes pilnas ieškotojo žvilgsnio ir supranti, kad nespėsi pajusti kaip tas pipiras užaugs ir galvosi kad ir taip per mažai pabuvau…
    O indai, dulkės ir visi namai nepasikeis, nie tik bus šviesesni kai juose skambės vaiko juokas ir džiaugsmo šuksniai :)
    Rutina užknisa negyvai, bet pažiūrėk į mažiaus akis :)

  2. O geras! Net palengvejo paskaicius, mano lygiai tokia pati situacija ir mazylei tiek pat laiko!!! Aciu, kad pasidalinai, net lengviau kvepuoti pasidare ;)

    1. Nu va, kaip smagu, kad mes ne vienos su savo demonais. Ta mamystė yra tikras išbandymų kelias ir kartais reikia išsikratyt visus trinančius akmenukus iš batų, nes eiti toliau tik didesnės pūslės prisitrins ir bus dar blogiau. Ačiū už komentarą, Jurgita! :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *