Dienoraštis #2: mamystė. 15-tas mėnuo

img_20161125_232115

Kartais jaučiuosi neverta savo vaiko. Dažnai – prastesnė, nei jis nusipelnė. Ir beveik visada – blogesnė už Eligijų, Mykolo tėtį.

Jam pačiu geriausiu pasaulio tėčiu pavyksta būti savaime, be jokių pastangų, iš pašaukimo. O aš, rodos, būnu mama tik pavadinimu.

Kai Mykolas gimė, nejutau euforijos. Mane, matyt, buvo apėmusi pogimdyvinė melancholija arba didžiulio bliūkštančio ego paskutinis pasispardymas. Negalėjau susigyventi su mintimi, kad mano gyvenimas nuo šiol priklauso tam mažyčiui kukuliui, kuris atsirado taip netikėtai, taip nepasiruoštai, nors buvo planuotas. Kokia aš nesubrendusi ir kaip stipriai egoistiška…

Mykolo seneliui atrodo, o tikriausiai ir visiems kitiems, jog nieko kito neveikiu, tik „mirkstu ekrane“. Norėčiau gintis, jog „rašau savo blogams“, bet kas čia per pasiteisinimas. Tie prisėdimai po dešimt minučių, kai atsiranda laisvo laiko, atrodo, kaip visa ištisa diena. Ir aš galiu įsivaizduoti save iš šalies bei kaip baisiai tai atrodo. Abejinga ekrano paskenduolė, kuri vagia laiką, skirtą sūnui. Žaidimams su juo. Pasaulio pažinimui. Mokymuisi. Gyvenu autopilotu. Ne, ne gyvenu – būnu.

Tos keturios sienos kartais suspaudžia orą taip stipriai, jog imu jaustis gyvenanti vaakume. Ir tada ieškau netikro gyvenimo netikroje išorėje. Bet tai tik paikas pasiteisinimas. Nieko vertas.

Aš noriu būti gera mama. Tokia, kurioje yra vietos Mykolo atsiminimams iš savo pačios puikiausios, nuostabiausios vaikystės. Todėl nuo šiandien aš detoksikuojuosi. Ir pradedu mokintis būti Mykolo mama. Tokia, kokios vertas kiekvienas pasaulio vaikelis.

M.

Jums dar patiks

2 komentarai

  1. Manau, mus per dažnai supa „tobulos mamos“ įvaizdžiai, nustatantys rėmus, kokia mama dera būti. Bet, manau, natūraliai kiek moterų – tiek ir mamų tipų. kaip ir mylimosios, taip ir mamos, esame skirtingos. Vienos rūpestingesnės, globėjiškesnės, kitos vis kažkur „išplaukiančios“. Vienos didesnis autoritetas, kitos – daugiau draugės. Tobulėti, žinoma, reikia, bet kažin, ar visos įtilpsim kada nors į „puikios mamos“ standartus. Kažin, ar yra mama, kuri kuo nors nenuskriaudė savo vaiko. (Gal iš saviguodos) patiko mintis, kad vaikui nereikia tobulų tėvų, jiems reikia tobulėjančių tėvų, turinčių sunkumų ir juos įveikiančių, kad matytų realų vaizdą ir kad tiek būdo, tiek gyvenimiškos problemos įveikiamos. Kaip man suprantamos jūsų mintys, ko gero, taip pat ir dideliai daliai kitų moterų, kurias „ištiko motinystė“. Ir paskaičiusi norisi kažką parašyti, bet net nežinau, ką tokio galėtų parašyti visai svetimas žmogus, kad pasijustumėt geriau. Rūpinkitės savimi. Sėkmės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *