Įkvėpimai. Kovas

Buvo laikas, kai man patys gražiausi pavasariai būdavo Vilniuje. Nors niekada ten negyvenau, užtekdavo pabūti tame mieste kelias valandas, kad mane pagautų kartu su šiltu vėju sklandantis atgaivos, atgimimo ir įkvepiančio polėkio burtas. Žingsniuodavau kur nors ir pati sau džiaugdavausi, kad vilnietiškas pavasaris toks be galo malonus ir žavingas.

Vėliau įsimylėjau pavasarius Londone. Vakarais eidavau pasivaikščioti ir paaikčioti, grožintis mažais gamtos stebuklais: sprogstančiais medžiais (vasario pabaigoje), pievom narcizų, būriais kūdrose plaukiojančių paukščių. Arba tiesiog dykai sėdėdavau parke, stebėdama garnius ir šviesius gražių žmonių veidus.

O štai praėjusį kovą/balandį/gegužę iš naujo atradau savo miesto pavasarį. Buvau nėščia, niekur neskubėjau ir turėjau daug gražaus laiko. Nuo tada nusprendžiau, kad nepaisant mano užsiėmimų, darbų gausos, lėkimo ar nieko neveikimo, aš visada juos sutiksiu stebėdama gamtą, kiek įmanoma stengdamasi ją užfiksuoti, pajausti, pabūti.

Taigi šios dienos mėnesio įkvėpimų įrašą skiriu vienam, viską nurungiančiam įkvėpimui – pavasario pradžiai.

Prabanga ir kvepiantys krūmai

Kas skaitydavo mano emocijų blogą mmterapija, tas žino, jog šylantis oras mane veikia taip pat stipriai, kaip ką nors veikia šokoladas, brendinė kava, ar like’ų kiekis feisbuke. Pavasariais mano kokonas sudyla ir aš imu kvėpuoti gamta. Tėtis iš manęs šaiposi, kai kaifuoju gerdama šviežių kiaulpienių glotnutį, mama barasi, matydama mane lakstant basomis ir žino, kad naktims dar šąlant, aš jau miegosiu prie atviro lango. Taip, aš esu romantikė iki kaulų čiulpų ir kartais tai mane vargina, bet ne šiandien…

Ne kiekvienas gali sau leisti prabangą rytus pradėti klausantis paukščių. O aš šiuo klausimu labai prabangiai gyvenu – šalia didelių medžių, toliau nuo judrių kelių ir miesto dūzgesio. Saulėtą dieną paukštyčiai pypauna nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. O kai gieda lakštingala, verta išvis neiti miegoti, tik klausytis atsargiai ir pavydėti jos laisvės. Dar turiu privilegiją uostyti vis naujai atsirandančius kvapus: krokų, obelų žiedų, alyvų, jazminų , po to bijūnų, levandų… Rimtai, kažkoks kaifas. Eini nuo krūmo prie krūmo ir uostai. Gal atrodau truputį keistai, kai kulniuodama savo kaimo gatvėm stabteliu prie kas antro už tvoros išlindusio krūmo. Bet tik taip įmanoma išjausti akimirką, sustabdyti ją, suvokti laiką. Lekiant per dienos darbus galima viso to ir nepastebėti.

IMG_2575

Monika

Jums dar patiks