Kaip aš dalyvavau Uogos Uogos konkurse

IMG_3361

– O jau gavai siuntinuką iš Skūra Skūra?
– ?
– Nu iš Oda Oda, ai ne, palauk Uoga Uoga! Nu tai, ką ten gavai, hm? 

Klausė manęs ponas. E, kuriam taip ir nepadėkojau už stoišką palaikymą ir ramų nusiteikimą, kai man vaikiškai įlindo ožys paskutinę minutę, trūks plyš, sudalyvauti Uogos Uogos konkurse. :) Sudalyvavau, visi laimingi, turiu prizą. Pasakoju tragikomišką istoriją nuo pradžios.

Kas nedalyvavot, nesidomėjot, tikriausiai nežinot, jog prieš keletą savaičių mano mėgstamos kosmetikos vardas Uoga Uoga paskelbė konkursą su pagrindiniu trijų šimtų eurų prizu jų kosmetikai laimėti. Pagalvojau: „Vau, rimtas prizas, vertas dėmesio, bet kur jau čia man tokį laimėti. Namai, Mykolas, košytės, pietų miegeliai…“. O reikėjo tiesiog sukurti makiažą su jų naujaja dekoratyvine kosmetika, kurios, deja, tuokart neturėjau. Tad iš anksto pasidžiaugusi būsima nugalėtoja, ėjau gyventi savo įprasto gyvenimo.

Tačiau po kokios savaitės, už akių ir vėl užkliuvo uogų raginimas dalyvauti. Iki finalo buvo likusios pora dienų ir jau tikrai neturėjau intencijos, bet apžiūrėjusi dalyvavusių merginų nuotraukas, labai nustebau. Makiažai buvo ganėtinai kuklūs, paprasti, nieko labai įsimenančio, nuotraukos darytos telefonu, kai kurios visiškai neryškios, o aš nuoširdžiai nuo pat pradžių tikėjausi žurnalų viršelių fotosesijų ir modelių pozų… Dar ir dar kartą pravertusi visų dalyvių nuotraukas pagalvojau, kad uogoms bus labai sudėtinga išrinkti pačiausią.

Ir štai, kur buvus, kur nebuvus pasirodė mano užriestnosė alter Aširgigaliuaširgimoku Monika. Akimirksniu gimė vizija, kas ir kaip turėtų būti, kokios spalvos ir kaip padaryta, kaip nufotografuota ir kas bus mano modelis. Prižadėjusi pasidalinti pagrindiniu prizu, prikalbinau Guodą būti mano meno „drobe“ ir štai, beliko tik skubėti į miestą pirkti šešėlių, lūpdažių ir kitos spalvotos uoginės kosmetikos.

Šiauliuose Uogos Uogos kosmetika prekiauja tik Rimi. Tad įsisodinę nelabai kokios nuotaikos Mykoliuką į mašiną, su ponu E. lėkėm į prekybcentrį šluoti uogų stendo. Bet… „Pasaulio pabaiga! Nei šešėlių, nei pravedimų Saulės miesto stende nėra“ – ir štai mano įkvėpimas kartu su euforija krenta žemėm, lyg pakirsti durklu nelygioje kovoje… Nuotaika subjuro, planai žlugo. Tačiau šalia buvo mano riteris narsusis! Jis akimirksniu suprato, kad reikia žūt būt gelbėti situaciją, todėl tuoj pat pasiūlė važiuoti į Pietinio Rimi: „Ten tai tikrai bus“ – sakė. Minutėlę sudvejojau. Jau lyg ir sužlugdyta, bet vis dar turinti vilties…“Tiek to, važiuojam!“- pasakiau ir mes vėl pakeliui į tikslą. Dar prieš įsėsdami į mašiną pagooglinom, kur dar netyčia galėtų būti Uogos prekybos taškų ir susisėmę erzeliu nepatenkintą Mykolą, skuodėm į centro Vivą Saniją.

Nesėkmės po vieną nevaikšto. „O šventa karve! Praduotuvė tuščia!“ Ne stendas tuščias, o parduotuvė! Viskas, nebėra, išsikėlė. Vajetau. Tekina grįžtu į mašiną, kur Mykolas jau būna tapęs žmogumi orkestru. Eligijus ramus, bando raminti mažąjį, o dar ir mane, bet man jau visai subjurusi nuotaika. Mykolas rėkia. Duodu jam pirmą pasitaikiusį daiktą mašinoj – tuščią, dangteliu uždengtą išgertos latte puodelį. Mykolas susidomėjo. Fju. Ramu minutėlei. „Važiuojam iki Pietinio Rimi? Važiuojam!“ – padrąsinančiai ragino p. E.. Nors aš buvau visiškai susijaukusi savo emocijose, galvoje sau kartojau: „Juk tik konkursas. Dieve, Monika, suauk. Ne saldainį atėmė…“Ir tada aš atsisuku į Mykolą… Jis visas kavinuotas graužia puodelio kraštą. „Stoook! Mykolas geria kavą!“ Mašinoje uraganai!!!

Sustojam, iš kavos priklausomybės šiaip ne taip išlaisvinam vaiką ir aš jau tikrai pasiruošusi grįžti namo, bet ir vėl ponas gelbėtojas sako: „Vis tiek važiuojam!“. Ir mes Važiuojam.

Atvažiavom. Situacija ta pati. „Kodėl šitam Dievo užmirštam mieste negalima nusipirkti paprasčiausių akių šešėlių? Gi ne dramblio ir net ne šviežio prancūziško eklero užsimaniau?“ – norėjosi rėkti. Ir verkti. Pastoviniavusi prie stendo laukiau, kol emocijos nurims, nes jau buvo gėda. Grįžau pas savo šaunuolius ir pasiguodžiau, kad dabar tai jau tikrai viskas baigta. Visi supratom vieni kitus ir ramiai susėdom į mašiną, važiuoti namo. Bet tada Eligijus nukautuoja: „Aš čia pagooglinau, žinok, Klaipėdoj tų tušų yra. Galim palikti Mykoliuką seneliams ir nuvažiuoti“ – jūs įsivaizuojat kokį vyrą aš turiu??? Į Klaipėdą, aišku, važiuoti nepasirašiau, bet grįždama namo ir kukurūzais vis užkišdama rėkiantį mažių, jau buvau rami. Makiažas bus. Dėl Eligijaus.

Kai gimsta kokia nors idėja ir ji vis mindžioja galvą, nekantraudama būti įgyvendinta, ją reikia įgyvendinti. Privalu. Ir nesvarbu kaip. Patogiai, taip kaip įsivaizdavai arba ekstremaliai, nes neturi kito pasirinkimo. Pasiėmiau savo Uogos Uogos skaistalus ir, priminusi į pasimatymą veluojančiai Guodai, kad ji žadėjo būti mano modeliu, ėmiausi darbo. Rezultatas gavosi daug kuklesnis ir paprastesnis, nei planavau jį pasiekti tamsiais akių šešėliais ir juodais pravedimais, bet ką jau… Geriau kas nors, negu nieko. Dėl Eligijaus :)

guoda jakubkaitė

„Persikutė“ :)) Arba „Nėriniuota plėšikė“. Akių juostą nudažiau biriais skaistalais, o nėrinuką išpiešiau skaistalus sumaišiusi su kremu. Norėjau „panerti“ daugiau, bet mano modelis jau antrą valandą vėlavo į pasimatymą. Ačiū supratingajam ponui A. ir, žinoma, manajam ponui E. už įkvėpimą ir palaikymą.

Mes, žinoma, trijų šimtų eurų prizo nelaimėjom, bet Uogos mus vis tiek apdovanojo už „pastangas ir originalumą“ šešėliais ir lūpdažiais. Apie juos dar parašysiu ;) Už poros dienų laimėjau visai kitame konkurse. Smagu, ar ne? :)

M.

 

Jums dar patiks

7 komentarai

  1. Hehe :D ačiū, kad pasistengei!
    o dabar juokas bus tiem, kas vaikystėj žiūrėdavo Vėžliukus ninzes.. Kažkaip man primena Mikelandželą :DD

  2. Man Jūsų makiažas buvo pats gražiausias. Toks kitoks, nesitaikantis į jokius šiuolaikinius grožio ir vartotojiškumo standartus. Parodantis jog gražiai ir orginaliai atrodyti nereikia krūvos naujų priemonių, svarbiau kaip panaudosi jau turimas. Tiesiog gaivaus oro gurkšnis :)

    1. Ooo, Ieva, ačiū! :) labai malonu! Tas makiažas buvo labiau meninis, nei praktinis, bet aš norėčiau išdrįsti taip pasidažiusi sudalyvauti kokiam nors labai išskirtiniam renginy. Bet gal ne Lietuvoje :)) Čia likčiau nesuprasta ir, greičiausiai, stipriai iškritikuota :)

  3. Istorija smagi, bet dar smagesnis rašymo stilius! Vienas tų atvejų, kai perskaitai vieną įrašą ir norisi dar dešimties :))

    1. Ačiū, Živile, smagu! :) Dažnai tą smagumą tenka stabdyti, nes bijau, kad tada mano kosmetikos apžvalgos atrodys labai jau nerimtos :D

    2. Aš sakyčiau, turi puikų gebėjimą ir būtų gaila jį varžyti :)ir šiaip, kaip skaitytoja visuomet labiau mėgaujuosi apžvalgomis, kurios ne tik rimtos, bet ir smagios :)