Netikėtas Paryžius I dalis

eifelis

…jei gali nerašyti – nerašyk. Kas pasakė, nepamenu, bet teisingai, todėl taip ir dariau. Su kosmetika, rodos, išsisėmiau (jos net mano vonioje ženkliai sumažėjo), su išgyvenimais ir emocijom – taip pat. Rašymo stilius pasidarė kažkoks valdiškas, o gal tiesiog per daug prisiskaičiau šedevrus kuriančių autorių, kad manieji raidžių kratiniai imtų erzinti. Bet šiandien rašau. Labai turėjau parašyti. Ir sau, ir kitiems. Vieniems papasakoti dalykus (kad nereiktų to paties kartoti keturiolika kartų), o sau – ilgai juos prisiminti, užkonservuojant tekstu. Kad ir kokiu bemoku… Todėl sakau: Labas. Papasakosiu Jums istoriją.

Netikėtas Paryžius

Trisdešimtmečio proga su p. E. dovanų gavom lėktuvo bilietus į Paryžių. Iki tol pečius slėgęs mūsų pačių nusispręstas nuosprendis „statom namą“ (netikėkit, aš irgi truputį netikiu) akimirksniu tapo suspenduotas ir aš, galiausiai supratusi, kas manęs laukia, pajutau artėjantį gaivų oro gūsį. Ak, atostoga!

Šiaip tai Paryžiaus niekada neidealizavau ir nenorėjau aplankyti taip, kaip dažniausiai nori kiti. Atrodė, kad jį ir taip žinau iš visų tų romantiškų filmų, asmeninių blogų ir draugų draugų feisbuko fydų. Mano svajonių kelionių sąraše Paryžiaus nebuvo, bet ei, bent kartą gyvenime šį miestą pamatyti verta.

Skrūpulingai išmokti mintinai

Gavom penkias dienas. Sesė sakė, kad „pakankamai“ pamatyti visus dalykus. Ir nors trečią dieną jau labai norėjau namo (pirmą kartą po Mykolo gimimo, į kelionę iškeliavom be jo), nepamatėm nė penktadalio (aš iš tikro nežinau, kiek trupmenų sistemoje mes vis dėl to pamatėm/nepamatėm, bet žinokit, kad ten yra ką veikti ir penkių dienų tikrai neužtenka kokybiškam susipažinimui su miestu).

Dar vasaros vidury ėmiau mirkti Airbnb puslapyje, kad surasčiau mums tobulą paryžietišką butelį tobulam paryžietiškam nuotykiui. Radau „kažką galbūt į temą“ po gero mėnesio, netyčia, pasikliaudama gerais atsiliepimais, bet visiškai neįsigilindama į kaiminystę. Apie tai vėliau.

Žinojau, kad gera gyvenamoji vieta yra pusė darbo, bet kita pusė – tinkamai patinkamai suplanuoti nuotykius papunkčiui (pamatyti Eifelį, Moną Lizą ir suvalgyti sraigių nebuvo mano žūtbūtinis prioritetas. Norėjau unikalumo, kitoniškumo, kažko neturistiško, kažko to, ką tikri paryžiečiai slepia nuo svetimų akių). Todėl ėmiau Paryžiaus mokytis iš širdies (netyčia, iš prabudusio perfekcionizmo ir vis gilesnių vandenų informacijos Atlante).

Pradžioj išsiaiškinau, kad Paryžius turi 20 arrondissements (rajonų), kuriuos visus privalėjau išmokti mintinai. Juk turėjau kažkaip suprasti, kaip tame mieste judėti, kokius dalykus iš tikro noriu pamatyti, o ne turiu pamatyti laikantis tradicinių rekomendacijų, kaip susirinkti visus perlus, sutaupant laiko ir metro bilietų.

Besimokydama rajonus supratau, kad užsirezervavau butą dviejų didžiausių stočių rajone. Kitaip tariant, manęs laukė nepagražintas, tikras paryžietiškas ekspyriensas. Visgi kainos atžvilgiu laimėjom, kas kad vakare einant namo, norėdavosi tvirčiau įsikibti Eligijui į ranką :)

Saint Martin Canal

Pirmas įspūdis

Pirmasis įspūdis buvo maždaug toks, koks matosi nuotraukoje viršuje. Jau lipant laiptais aukštyn iš metro stotelės, pasikeitė žmonių veidai. Ne patys maloniausi. Kai kurie – truputį pamišę, nejuokauju. Bet ko norėti iš stoties rajono dešimtą valandą vakaro? Visur baisūs grafičiai, šiukšlės ant gatvės, pamišusi moteris, sėdinti ir linguojanti tuščioj parduotuvėj (parduotuvė buvo tuščia tiesiogine to žodžio prasme – tik lentynos ir daug šiukšlių). Buvo nejauku.

Atradus savo namo vartus ir pradėjus kelionę iki savo butelio, saugiau nepasidarė. Real parisian experiance troškimas mus atvedė iki siauro, bažnyčios pelėsiu dvelkiančio koridoriaus, su begalybe laiptų.

paryzietiskos durys

vidinis kiemelis
vidinis kiemelis

img_3706

Lipdami į septintą aukštą, su Eligijum bandėm įsivaizduoti, kokio didumo žiurkės jais lakstė tame gūdžiame aštuonioliktame amžiuje (namas statytas kažkada 1700 taisiais), kiek paplovų ir kitų nuotekų jais bėgo :)) Ir štai, mes užlipom į savo aukštą, įveikėm visus klaustrofobiškus koridorius ir atsidūrėm tvarkingai suremontuotame, grindų vašku pernelyg dvelkiančiame butelyje. :) Mus sutikusi Penny pasiguodė, kad bevalydama klozetą sulaužė dangtį, bet už tai, atvėrusi šaldytuvo duris, liepė vaišintis dalykais: korona, sultim ir degtine :)) (greičiausiai prieš tai gyvenę turistai maloningai paliko). Išsimiegojom puikiai. Ryte per langą pasimatė toks vaizdas:

Ne Eifelis, bet irgi malonus vaizdas - Monmartro Šventosios širdies bazilika
Ne Eifelis, bet irgi malonus vaizdas – Monmartro Šventosios širdies bazilika.

Antroji diena

Atsikėlėm beveik vidurdienį. Nubudęs Paryžius pasirodė kur kas draugiškesnis ir švaresnis, nei naktį. Susirinkę visus mano prirašytus popierius su sąrašėliais, patraukėm pusryčių. Amerikietiškų :))

Holybelly

holybelly

Žinojau, jog Paryžiaus atostoga bus ne atostoga, jei neparagausim daugybės dalykų (didžiąją dalį patiekalų sudarė saldumynai:) ). Susirašiau bent dvylika skirtingų patiekalų, kuriuos žūtbūt turėjau paragauti. Amerikietiškų blynų  tame sąraše nebuvo, bet į lankytinų kavinių/restoranėlių sąrašą Holybelly buvau įtraukusi dėl puikių rekomendacijų tripadviser’yje, coolcousin’e ir kitur. Plius, ji buvo mūsų rajonėlyje, padavėjai puikiai kalbėjo angliškai ir mes išvengėme nereikalingų nepatogumų vos tik nubudus bandydami užsisakyti ką nors prancūziško, iš tik prancūziškai parašyto menu, su padavėju, kalbančiu angliškai tik „o litil“.

Mano blynai buvo ypač skanūs, kaip ir jazminų arbata, kurią pirmą kartą gėriau paruoštą teisingai. Eligijus irgi liko patenkintas savo angliškų pusryčių interpretacija. Visi laimingi už 30 eurų :)

Patraukėm pamatyti Eifelio (žinau, pradžioje sakiau, kad jis nebuvo mūsų prioritetinių dalykų sąrašėlyje. Iš tikro niekas nebuvo, bet reikėjo gi nuo kažko pradėti, tad pradėjom klišai :)

img_4372

eifelis iš Champs de mars parkelio

img_3745

Prie Eifelio praleidom valandėlę. Eligijus buvo pasišovęs sukurti nematytą neregėtą filmą apie jį :) Į patį bokštą kilti neprisiruošėm, buvo šaunu tiesiog pašmirinėti aplink (tarp visų įkyrių gatvės pardavėjų, kuriuos jau išmokau po įvykio Veronoje bei žioplinėjančių turistų). Tada išsitraukiau savo gausiai prirašytus popierius, kad suprasčiau, jog jokio konkretaus plano aš taip ir nesu susidėliojusi. Pagalvoję, pasitarę nusprendėm keliauti link artimiausio visųturistųprivalomopamatyti objekto – Triumfo arkos.

Beidami netyčia atėjom iki Troccadero aikštės, nusifotografavau, bet buvo karšta, todėl neužsibuvom.

eifelis iš troccadero

Link arkos keliavome nežinodami kelio (Eligijus vis pasitikrindavo žemėlapyje, ar per daug nenugrybaujam, bet iš esmės visą laiką Paryžiuje vaikščiodavom taip, kaip veda akys – truputį pasiklystant, truputį žioplinėjant. Ir taip turistauti man patinka labiausiai!). Atėję iki tikslo, susukome dar vieną reportažiuką ir pajutom, kad jau alkani. Todėl pabuvę reporteriais ir pasigėrėję didinga architektūra iš toli, pasileidome Champs Elysee gatve, ieškodami kokios nors boulangerie.

Champs Elysee gatvę įsivaizdavau kitaip. Tikėjausi didžiausio kalibro prabangos, su visais brangiausiais pasaulio brendais. Raudonais kilimais ant marmuro grindinio ir porteriais, padedančiais ponioms išsinešti sunkius pirkinių maišus. Bet ne, jų buvo vos vienas kitas arba aš nepastebėjau (gal tos parduotuvės slėpėsi kokiuose užsimaskavusiuose prekybcentriuose, neprieinamuose eiliniams turistams?..), nes nuo ėjimo jau buvo pradėjęs tirpti sąnarys ir skrandis buvo beveik susivirškinęs save patį.

Nors buvom alkani, dar turėjom sveiko proto suprasti, kad viena populiariausių gatvių, esanti viename populiariausių pasaulio miestų, neturės „Jaukios mažos valgyklėlės su prieinamom lietuviškom kainom“, todėl nėrėm į skersgatvius paieškoti ko nors mūsų kišenei.

*****

šioje vietoje aš sustosiu, nes kvepia mamos keptais moliūginiais blynais. Antra dalis jūsų laukia čia, kurioje pabaigiu pasakoti apie antrąją dieną ir šiaip ne taip sutalpinu visus trečios dienos įspūdžius :)

Monika

 

Jums dar patiks