Netikėtas Paryžius II dalis

galeries lafayettes

Labas. Tęsiu Paryžiaus istoriją. Kur pabaigėm? O taip, mes du alkani vidury Champs Elysee.

Paryžietiška valgymo kultūra

Trečia valanda popiet Paryžiuje yra labai netinkamas laikas išalkti. Būna ką tik pasibaigęs pietų metas ir kavinės, restoranai, bistro bei užkandinės tampa vaiduokliškai tuščios. Net nejauku. Sumaišo visą lietuvio erudiciją apie maitinimo įstaigą spręsti iš staliukų užimtumo (aišku, tą galima padaryti per pačius pietus ar vėliau – vakarienę, nors irgi nieko doro nenuspręsi, nes visos vietos, kad ir pačios keisčiausios, bus sausakimšos).

Tuščios kavinės liūdi iki penktos-šeštos, kada vietiniai pradeda rinktis „gėrimukui“ (tradiciniam aperityvui, kurio šventai laikosi devyni iš dešimties prancūzų*. What?). Taigi trečia valanda yra laikas apie nieką. Arba viskas suvalgyta, arba dar nepadoru taurelei kitai (kad ir su užkandžiais).

Taigi buvom be pietų, prisėsti į visiškai tuščią kavinę buvo nejauku, aš nenorėjau pasiduoti Subvėjaus alternatyvai, todėl Eligijus, kaip tikras šeimos galva, ėmė ir atrado man pirmąjį perliuką – Cojean super hipsterišką sveiko maisto užkandinę. Žinoma, visi jų pietų sumuštiniai buvo suvalgyti, todėl teko rinktis iš šaldytuvinių mišrainių. Pagriebiau spalvotos kynvos, humuso ir super daržovių mišrainę, kombučos ir keletą sveikuoliškų batonėlių Mykolui. Eligijus liko ištikimas Subvėjui. Visi laimingi ir patenkinti nužingsniavom savo pietų valgyti į šalia buvusį Jardin de la Nouvelle.

Ne į tą pusę važiuojantys autobusai

Dienos plane dar buvo „kažkur šalia“ esantis Galeries Lafayette kupolas bei gražuolės dydžiųjų prekybcentrių vitrinos, todėl, pasitikrinę žemėlapį ir įvertinę savo jėgas beigi pagailėję savo kojų, nusprendėm iki vietos pavažiuoti (su autu – dešimt minučių, pėstute – dvimpenkios). Tačiau! Įšokę į netrukus atvažiavusį autobusą, nuvažiavom į visiškai priešingą pusę. Še tau. Shame on you Eligijau, kuris žemėlapius supranta geriau, nei savo žmoną, o šiaurę nuo pietų atskirtų net ir penkias dienas sukamas centrifūgoj žemyn galva :)

Taigi. Minutėlę pamindžiukavę vietoje, visgi ryžomės palengva pereiti visą Hausmano bulvarą pėstute. Giliai įkvėpiau prancūziškais kvepalais dvelkiančio oro (ne visai tiesa, bet abu su Eligijum kažkuriuo momentu pastebėjom, kad prancūziški žmonės gatvėse kvepia) ir mes pajudėjom. Pakeliui sutikom Miroslavą, bet gaila, neturėjom laiko su ja persimesti žodeliu apie naujausias mados tendencijas :)

Ir tada mes atėjom.

galeries lafayettes

Galeries Lafayettes prekybos centras yra lygiai toks pat žavingas, kaip ir Londono Selfridges (gal ir su Harrodsu turi panašumų, bet negaliu pasakyti, niekada taip ir neišdrįsau ten užeiti). Visur tviska prabanga, nosį riečia stiprūs kvepalų šleifai ir kainos nesuprantamos. Įdomu tai, kad įeinant į bet kurį didesnį prekybcentrį, prie durų pasitinka apsauga. Jiems reikia parodyti, ką nešiesi rankinėje. Įtarimo nesukėlėm.

Vaikščiojau po rudens sezono žinomų brendų saleles ir galvojau, kaip ten puikiai tiktų mūsų auksarankių mezgėjų (mamų, močiučių, anytų) mezgami megztukai. Tik jos nepatikėtų pasakius, kad jų rankų darbo megztuką prancūziškas super prekybcentris targavotų už 300 eurų. Tokios kainos, nieko nepadarysi.

Vėliau truputį pawindowshopinau Gucci. Daugiau fotografuoti buvo gėda, bet vitrinos tikrai įspūdingos.

gucci

kailinukai

Pamačiau vieną geriausių iki šiol matytų parduotuvės iškabų ir kitų dalykų, kurių, gaila nenufotografavau.

img_3766

Dar šiek tiek pailsėję, pasisioję ir pasitikrinę žemėlapyje savo buvimo vietą, paskutinįkart sukaupėm visas jėgas eiti toliau, link savo rajono, stebint, kaip keičiasi kaiminysčių veidai.

Antras perliukas ir visai neprancūziška vakarienė

Grįžti į savo rajonėlį nutarėm per mažas gatveles, vengiant didžiųjų bulvarų. Ir tai buvo sprendimas atgaivinti mano sielai! Ak, koks malonumas lėtai eiti nepažįstamom gatvelėm, stebėti mažas parduotuvėles, kavines, žmones. Atrodo, gyvenimo tempas visai pasikeičia, lyginant su busy prospektais, pasijaučia visai kitokia miesto dvasia. Šalia viena kitos glaudžiasi begalė kavinių, kurios visos skirtingos savo virtuvėm, interjero dizainu, nusidėvėjimo lygiu ir visos jos gyvuoja, yra lankomos! Kaži kiek ilgai išgyventų eilinė kavinė be remonto Šiauliuose? O Paryžiuje – kuo labiau autentiška aplinka (t.y. nudevėta, nutrinta), tuo jaukesnė! Bet aš jau kartojuosi, ar ne?

Beeidami atradom „kabakėlį“, kuriame išgėrėm po gėrimą (mama, aš gėriau arbatą). Supratau, kad kiekvienas kada nors gyvenime pagalvojam apie savo svajonių kavinę, kokią ir patys norėtumėm turėti. Mūsų aperityvo kabakėlis buvo kaip tik toks, apie kokį svajotų Eligijus: su ~trim staleliais, 80’s stiliaus fonine muzika ir laiptais į stebuklingą rūsį, kurie sumaniai paslėpti už spintelės durelių.

Tada, visai netyčia atradom sveikuoliško, ekologiško maisto krautuvę (ne šiaip sau kišenės dydžio a la Livinn, o normalią, vieno ikso maximos dydžio, su pieno, duonos, saldumynų ir kitais skyriais. Man renkantis vakaro desertą ir lauktuves Mykoliukui, apsalo širdis. Jei pasaulis būtų idealus, tai tokia krautuvė būtų vietoj kiekvienos ikimaximosrimi čia, Lietuvoje arba aš tiesiog kiekvieną dieną galėčiau nuskristi ten apsipirkti :) Desertui išsirinkau kokoso pieno jogurtą su citrinom. Dieviškas skonis vis dar mena save ant mano liežuvio…

Bežvejodami space invaderius ant pastatų sienų, jau beveik sutemus, grįžom į savo rajonėlį.

img_3772

img_3778

img_4413

Ir tada aš pasakiau: „Bus vakarienė prancūziškai! Užėję į pirmą restoranėlį-bistro gavom tik aperityvo meniu (jau buvo aštuonios vakaro, o vakarieniauti žmonės dar nesiruošė). Išėjom. Užėjom į kitą, kurios meniu buvo didelis ir gausus, bet prancūziškas. Nepavykus suprasti, kas ten parašyta ir nesulaukus pagalbos iš angliškai sunkiai kalbančio padavėjo, išėjom vėl. Susierzinę dėl nesėkmių, jau traukėm į prekybcentrį kokio nors junk foodo, kai kitapus gatvės pamatėm jaukią piceriją :) Pagalvojom, kad su picom nesuklysim, todėl prisėdom prie šaligatvio staliuko ir labai skaniai itališkai pavalgėm.

Ypač nutrinta, bet labai prancūziška bistro - Chez Prune.
Ypač nutrinta, bet labai prancūziška bistro – Chez Prune. Monika nefokuse.
Bandom perskaityti La Marine meniu
Bandom perskaityti La Marine meniu
Laimingi itališkai
Laimingi itališkai

Vienas žaviausių prancūziškų kavinių bruožų – tai mažutėliai staliukai lauke, pastatyti tiesiog ant siauro šaligatvio, šalia vienas kito, sprindžio atstumu. Ant jų vos telpa didesnės lėkštės! Kitas dalykas, kuris ne toks žavus – tai rūkantieji kavinėse. Visi peša ir daug. O kai taip glaudžiai visi sėdi, nori nenori, rūkai kartu.

Taigi skaniai pavalgėm ir išėjom namo žiūrėti The Office’o :)

Antrosios dienos pabaiga.

Trečioji diena

Iš anksto sustyguotame plane šią dieną buvau paskyrusi kultūrai (mes juk ne kokie kaimiečiai, mums tikrai įdomu menas ir ten viską…:)) Planelyje buvo Luvras, St. Chapelle, Notre dame katedra, L’orangerie muziejus  – pats centras. Tačiau naujai išaušusi graži diena paviliojo pakartoti tą patį, ką darėme ir antrąją dieną – eiti eiti eiti ir gerti gerti gerti į save rudeniškai žavų Paryžių. Pagalvoję, kad muziejai palauks, o mums niekas nedraudžia koreguoti planų, pasidavėm dar vienam ekspromtui.

Keltis neskubėjome. Apie dvyliktą suvalgę vėlyvus, pačių pasigamintus pusryčius, išėjom v a i k š č i o t i. Nusprendėm aplankyti antrą, trečią ir ketvirtą rajonus, centrą pasiliekant pabaigai. Pakeliui į metro, užsukom į vieną žymiausių ir seniausių Paryžiaus boulangerie (kuri, pasirodo, buvo keletas žingsnių nuo mūsų buto) „Du Pain et des Idees“:

img_3803
img_3797

Autentiškas interjeras vertė šypsotis, norėjosi prisiglausti ir paglostyti senas sienas. Jei tik būčiau įžulesnė, būčiau nufotografavusi kiekvieną smulkmeną, kiekvieną detalę, bet buvo kažkaip nejauku… Jei Eligijus norėtų turėti aptrintą brasserie (pub’ą), tai aš – be jokios abejonės – gilia rafinuota praeitimi dvelkiantį tokį boulangerie.

img_3799

Turiu Jums pasakyti, draugai, kad prancūziški croissantai, nors ir kepami iš šviežios tešlos, nors ir pačioje žymiausių boulangerie, beveik nesiskiria nuo šviežaus sviestinio Lidlo ragelio (atleiskite man gerbiami gurmanai, jei mano liežuvio svogūnėliai mane apgauna), tačiau l’escargots (bandelės-sraigės) tikrai žymiai sodresnio skonio, nei bet kuri kita tokio tipo bandelė maximoj. Tešla primena šimtalapio tešlą! Gardu gardu. Dabar gaila, kam nenusipirkau pabandyti visų po vieną, kiekvienai dienai…

Tuomet sėdom į metro ir nukeliavom į tašką A, nuo kurio vėl prasidėjo ilgas ir įdomus varlinėjimas.

img_4574
img_4455

Ak, kokia architektūra! Grakšti, kaip prancūziška moteris su raudonais aukštakulniais…

lieknas

Ar begali būti žaviau?.. Ne urban vandalizmas, o pastatas, žinoma :). Norėjau jį pasiimti kartu ir ant delno parsinešti į Šiaulius… O taip apsisodinti sieną irgi kada nors norėčiau. Bet nepraktiška, sakė Eligijus:

img_4458

Tada mes atėjome į prancūziškais sūriais, šviežiomis jūros gėrybėmis ir rankų darbo šokoladais kvepiančią Montorgueil gatvę/turgų, kurioje, reikia suprasti iš ženklo, greito, pigaus ir negurmaniško maisto ieškoti neverta :)

img_4466

img_4472

img_4478

img_4482

img_4484

Garsioji Stohrer patisserie. Suvalgiau jų 1730 metų recepto eklerą su šokoladiniu įdaru. Skanus, bet, atsiprašau gurmanų dar kartelį, didesnį įspūdį man visgi paliko pirmą kartą ragauti Asdos eklerai su grietinėle. Ir ten jie keturi kainuodavo svarą, o šitas vienas – keturis su puse euro. Neteisybė. Vėliau, jau prieš pat iškeliaujant atgal į Lietuvą, ragavau tokį pat, tik iš paparastos užkandinės. Buvo taip pat skanus, tik perpus pigesnis. Gal ekleras su grietinėlės įdaru nėra prancūziškas receptas?.. Apmaudu.

img_4491

Montorgueil gatvėje užsibuvome kurį laiką. Besižvalgant, gavau minutėlę nulėkti ir į prancūzišką second handą :) O jis buvo čia pat. Taip kad dėvėti rūbai centre – ne tik Šiaulietiškas reiškinys, draugai :)) Reikia paminėti, kad čia second handai yra ne tai, kas pas mus, vargšus. Jokių žmonių (tų pačių prancūzų) išmestų rūbų, o gryna praeitų dešimtmečių autentika. Aš buvau užsukusi į  80’s-90’s, butiką, kur prekiavo pažįstamais mamos jaunystės laikų rūbais. Kitą kartą norėčiau užsukti į rimtesnį, vintažinių prabangos brendų butiką, nors kartais senovinių Gucci, Yves Saint Laurent ar kitų dizainerių dalykėlių pavyksta rasti ir Pakruojo turgelyje ;)

Dar keletas architektūros simpatijų mano kolekcijai ir svajonėms pakurstyti:

img_4568

img_4570

img_4569

Ar galite įsivaizduoti, kaip kadaise, šiomis gatvėmis vaikščiojo ponai baltais perukais su beveik aukštakulniais bateliais, papuoštais dailiomis sagtimis? O ir ponios, pūstomis sukniomis ir ridikiuliais po jomis, gaudyti kūno parazitams… Ar gali būti, kad aš čia gyvenau praėjusiame gyvenime?..

Šis senas pastatas mums pranešė, kad mes jau netoli žymiojo Le Marais rajono. Jis buvo čia pat, bet mes vis ėjome ratais kvardatais ir niekaip negalėjome iki jo ateiti.

img_4605

img_4584

img_4597

Atėjom. Jau buvom išalkę, tad stabtelėjom vėlyvų pietų: Eligijus – garsiųjų Marais falafelių, aš smagiai sukrimtau grikių miltų crepą. Gaila, bet visa diena ant kojų ir grįžtantis praėjusios dienos nuovargis, neleido mums išmaišyti Marais taip, kaip norėjau – kievienos kertelės, kiekvienos gatvelės. O jei tik būtumėm atėję iki jo anksčiau… Sotūs ir aptingę patraukėm į BHV prekybcentrį plautis rankų :)

Atėjus į vietą, Eligėlį aplankė įkvėpimas ruoštis artėjančiai kalbai programuotojų susitikime, o mane pagavo mergaitiškas noras apeiti visus šešis aukštus, ieškant lauktuvių :) Nusipirkau šalikėlį…

img_4626

Po gerų poros valandų išėjom pažiūrėti, kaip atrodo naktinė Notre Dame katedra.

img_3822

img_4649

Nežinau, Eligėli, mums kažkaip nepavyksta klasikinės kompozicijos (tai objektas palinksta į šoną, tai pasislenka iš centro, tai krūmelis į kadrą įsiterpia, nuotraukų proporcjos susimaišo…) Kas kad vienas mokėsi fotožurnalistikos, o kitas išskaitė visą wikipedią apie fotografavimo subtilybes…

Kol aš sėdėjau ir bandžiau suturėti į mane plūstančią kadedros didybę, Eligijus ėjo filmuoti triušio didimo žiurkių ir po aikštę vaikštančių kareivių su dideliais ginklais. Kokie mes panašūs, kokie mes skirtingi :)) Vakarienei galiausiai gavome tikro prancūziško maisto.

img_3829

img_3834 img_3833

img_3835

Svogūnų sriuba, sraigės, antis, žuvis, vaisiniai šerbetai. Prancūziškas sraiges ragavau pirmą kartą (Lietuvoje ruoštų teko valgyti ir anksčiau). Skanu. Jei ne sviesto ir česnako padažas, kuris gurmanišku gardumynu paverstų net ir ausų krapštuką, kaži ar tos sraigės būtų gardžios, bet bendroje visumoje jos vertos paragauti.

Eligijaus svogūnų sriuba buvo nepakartojama (gaila, negalėjau jos užsisakyti, kaip antro patiekalo), pastarieji- primenantys mylimos močiutės ruoštą maistą, desertai, kurie, stebėtinai sutilpo po dviejų patiekalų – tiesiog osom. Buvau soti, laiminga ir jau galėjau važiuoti namo :)

Eidami pro ištuštėjusį centrą, dar stabtelėjom prie Senos, pafilmuoti turistinių kruizų. Kaip buvau pasiilgusi to laiko, kada niekas kitas nerūpi, tik kartu esantis mylimasis ir spėti į paskutinį metro, kol dar neuždaryta stotis…

Trečiosios dienos pabaiga.

Ketvirtąją ir penktąją dieną kartu su finaliniu reziume skaitykite kitame įraše ;)

O čia, jei dar neskaitėte, galite paskaityti pirmąją dalį.

Monika

Jums dar patiks