Netikėtas Paryžius II dalis

galeries lafayettes

Labas. Tęsiu Paryžiaus istoriją. Kur pabaigėm? O taip, mes du alkani vidury Champs Elysee.

Paryžietiška valgymo kultūra

Trečia valanda popiet Paryžiuje yra labai netinkamas laikas išalkti. Būna ką tik pasibaigęs pietų metas ir kavinės, restoranai, bistro bei užkandinės tampa vaiduokliškai tuščios. Net nejauku. Sumaišo visą lietuvio erudiciją apie maitinimo įstaigą spręsti iš staliukų užimtumo (aišku, tą galima padaryti per pačius pietus ar vėliau – vakarienę, nors irgi nieko doro nenuspręsi, nes visos vietos, kad ir pačios keisčiausios, bus sausakimšos).

Tuščios kavinės liūdi iki penktos-šeštos, kada vietiniai pradeda rinktis „gėrimukui“ (tradiciniam aperityvui, kurio šventai laikosi devyni iš dešimties prancūzų*. What?). Taigi trečia valanda yra laikas apie nieką. Arba viskas suvalgyta, arba dar nepadoru taurelei kitai (kad ir su užkandžiais).

Continue Reading

Netikėtas Paryžius I dalis

eifelis

…jei gali nerašyti – nerašyk. Kas pasakė, nepamenu, bet teisingai, todėl taip ir dariau. Su kosmetika, rodos, išsisėmiau (jos net mano vonioje ženkliai sumažėjo), su išgyvenimais ir emocijom – taip pat. Rašymo stilius pasidarė kažkoks valdiškas, o gal tiesiog per daug prisiskaičiau šedevrus kuriančių autorių, kad manieji raidžių kratiniai imtų erzinti. Bet šiandien rašau. Labai turėjau parašyti. Ir sau, ir kitiems. Vieniems papasakoti dalykus (kad nereiktų to paties kartoti keturiolika kartų), o sau – ilgai juos prisiminti, užkonservuojant tekstu. Kad ir kokiu bemoku… Todėl sakau: Labas. Papasakosiu Jums istoriją.

Continue Reading

Atvirukas iš spalvų miesto

Atvirukas iš Londono

Štai, jau kovas baigiasi…

Žinot, man šią vasarą trisdešimt. Vakar prieš užmiegant klausiau Eligijaus, kaip jis jaučiasi laukdamas savo ketvirtos dešimties pradžios (jis vyresnis už mane trimis mėnesiais). O jis atsakė: „Dar niekad nesijaučiau geriau. Žinau, kas esu, žinau, ką noriu veikti, žinau, kaip pasiekti dalykus, kurių noriu…“.

Ir tikrai. Tai tiesa. Šiandien važiuoju pirkti keramikos krosnies, ten pat manęs jau laukia pilnas pirkinių krepšelis keramikai skirtų priemonių. Žinau, kas esu, žinau, ką noriu veikti, žinau, kaip pasiekti dalykus, kurių noriu.

O kalbant apie savo mylimą blogą… aš negaliu jo paleisti. Nenoriu paleisti ir Jūsų. Nežinau, gal savanaudiška, kai nieko nerašau, apie nieką nesidalinu, erzinu nuo gruodžio užsilikusiu įrašu, bet taip ir nesiryžtu parašyti „Viskas. Pabaiga.“

Todėl be pabaigos…

Susitikim facebook’e ;)

Continue Reading