L’erboristica – vintažinėms ponioms

l'erboristica

Esu laiminga ir dėkinga, kad vis dar turiu savo abi močiutes. Ir, žinokit, jos ne šiaip sau bobutės su skarelėm, o rimtos ponios! Štai viena dabar deginasi po Maljorkos saule, palikusi senelį prižiūrėti savo vištų, bičių, šilauogių ir danielių. Kita močiutė, kurią nuo senų senovės vadinam senele, prieš pusmetį atšoko aštuoniasdešimtmetį, o dabar štai atmina savo mėtiniu dviračiu aplankyti su bandelėm ar kokia šaltiena, pasipuošus vis kita savo modeliuota vintage suknele su raukinukais ir kvarbatkėliais.

Jos abi gyvena labai natūraliai ir, drįstu sakyti, beveik ekologiškai. Maljorkos močiutė – gamtos apsuptame vienkiemy, su Filomenos Taunytės sveiko gyvenimo knygų kolekcija, žaliaisiais kokteiliais ir sultim, pirtimi su vantom ir šaltu prūdo vandeniu grūdininuisi. Kita, nors ir miestietiškame bute, bet su griežtu sveiko gyvenimo būdo planu, paliktu a.a. šimtamečio dėdės iš už Indijos vandenyno ir šiaip, ankstesnio gyvenimo pripratimo. Bet kad ir kokios jos ponios bebūtų, kad ir kaip sveikai gyventų, jų vonių lentynose vis tiek šmėžuoja vašengou, stipriai iškvepinti muilo gabaliukai ir Rasos su Margaritom.

Nieko nepadarysi, sakau. Kvarbatkėlių močiutės natūrali ir apskritai kosmetika per daug nejaudina. Ji per savo gyvenimą nė karto netepė veido kremu! O ir sulaukusi aštuoniasdešimties atrodo kaip geriausia plastikos chirurgo kaimynė. Mano dovanotu veido rožių kremu iš „Kvapų namų“ „karts nuo karto pasitepdavo rankas, po daržo“, o kita močiutė, nors kartkartėm ir naudoja mūsų atvežtą/dovanotą natūralią kosmetiką, vis tiek iš pripratimo ir neturėdama kito pasirinkimo perką tą įprastą (artimiausio kaimo parduotuvėlėje eko kosmetikos, savaime suprantama, nėra).

Visgi dalintis gerais dalykais norisi, bet ką daryti, kai jos nesupranta mažai putojančios, mažai kvepiančios, ne visada puikiai susigeriančios ar kitokių įprastai kosmetikai būdingų savybių neturinčios, o dar ir nepigios, organiškos kosmetikos? Pasirodo, yra toks kompromisas ir jis vadinasi L’erboristica.

Kas ta L’erboristica?

Nesuklyskite, tai ne mano jau aprašytas kvapnusis L’erbolario. Čia – L’erboristica. Tačiau taip pat itališka, taip pat sena, taip pat vadinanti save „natūralia“ kosmetikos gamintoja. Ir tai yra kosmetikos kompromisas arba viduriukas tarp įprastos maximinės ir natūralios, daugelio vyresnių žmonių nesuprantamos, kosmetikos. Kodėl kompromisas? Nes turinčios abiems kosmetikos rūšims būdingų savybių.

Man patinkantys pliusai ir ponioms tinkantys minusai

Iš nemenko L’erboristicos kosmetikos arsenalo išbandžiau migdolinį dušo gelį-mūsą ir tokį pat kūno kremą. Pliusų yra tikrai nemažai: natūralių aliejų turtingos sudėtys, be parabenų, silikonų, dažiklių, kitų naftos produktų ar tirpiklių. L’erboristica netestuoja savo produktų su gyvūnais, jų produktai yra švarūs nuo nikelio, kobalto ir chromo, gamybos procese kiek įmanoma saugoma ir tausojama gamta, tinka veganams. Šaunuoliai! Tačiau visą gėrį, lyg koks šaukštas deguto medaus statinei, gadina du minusai, tai  – aršus koncervantas kremo sudėtyje bei ypač stiprus, sintetinis produktų kvapas. Dėl šių dviejų dalykų aš nesutinku, jog L’erboristikos kosmetika yra natūrali. Natūralesnė bei sveikesnė – taip, tačiau tikrai ne „green“ ir 100% švari nuo chemijos.

Visgi, kas patinka man, ne visada patinka ir tinka vyresnėms, koncervatyvesnėms moterims. O taip pat, kas man minusai, nebūtinai minusai kažkas kitam. Todėl ir sakau, jog L’erboristica skirta būtent joms – visiškai natūralios kosmetikos nesuprantančioms, tačiau natūralesnės ir sveikesnės alternaryvos nusipelniusioms ponioms.

Apie išbandytus produktus

Produktų dizainas – labai vintažinis, greičiausiai nepakitęs nuo tų laikų, kada pradėtas gaminti – 1969! Jį papildo ir toks pat vintažinis kvapas.

Mano išbandytas kūno kremas su saldžiųjų migdolų aliejumi puikiai ir greitai susigeria į odą, ją ilgai drėkina ir palaiko minkštą. Pats tas vyresnėms rankoms ir pėdoms (sunku įsivaizduoti savo močiutes nuogas po dušo procedūrų, besitepančias visą kūną šiuo kremu, tačiau tepant rankas ir pėdas įsivaizduoju). Gamintojai sako, jog šis kremas skirtas „sausai, pavargusiai, praradusiai gyvybingumą odai“. Sutinku! Tačiau „švelniu, subtiliu“ vadinamo kremo kvapo aš taip nevadinčiau nė už ką. Kvapas toks stiprus ir ryškus, jog ilgiau uostant, ima skaudėti galvą :( Gerai tik kad taip nekvepia nuolatos. Ant odos palaipsniui nugaruoja.

Dušo gelis taip pat labai neblogas – skalsus, klampus, užtenka nedaug visam kūnui. Tik nesuprantu, kodėl gamintojai vadina jį mūsu (mousse) – putom. Gelis, kaip gelis, jokios putų konsistencijos. Gal jie mūsu vadina dušo gelio putas, kurios susidaro naudojant kempinę? :) Kartais italų nesuprasti… Ir tada vėl užkliūna kvapas. Dar intensyvesnis, nei kūno kremo ir toks aštrus, koks nenatūralus, visai neprimenantis migdolų. Po dušo procedūros vonia „kvepia“ lyg iškvepinta kokiu purškiamu gaivikliu arba iš spintos ištraukta labai prikvepinta senos močiutės sekmadienine suknele :)

Komentaras pabaigai

Pripažinkim, italai yra išdidūs žmonės, turintys savo nuomonę ir ginantys savo garbę. Bet bijau, kad L’erboristicos gamintojai save pristato klaidingai. Tai nėra „green“ kosmetika, kaip jie sako. Mano nuomone, iki tikros žalios kosmetikos jiems dar trūksta atsisakyti toksiškų koncervantų ir sintetinių kvapų. Bijau, kad gamybos technologas ar koks vyriausias chemikas yra labai senas žmogus ir nežino, ką šiais laikais mes laikome „green“ kosmetika :) Todėl šios kosmetikos pati nenaudočiau, tačiau mielai pasiūlyčiau vintažinėms arba vintažą mėgstančioms ponioms.

M.

Jums dar patiks